Okupacijų muziejaus ekspozicijos
Okupacijų muziejus
1984 m., vadovaujant ilgamečiam muziejaus direktoriui Albinui Balčiūnui (1928 – 2003), dirbusiam čia nuo pirmųjų įkūrimo dienų, šalia Kauno tvirtovės IX forto buvo pastatytas originalus, savitų formų, išsiskiriantis didžiuliais metaliniais vartais pastatas (archit. V.Vielius ir G.Baravykas). Okupacijų muziejaus ekspozicijos supažindina lankytojus su sovietų ir nacių okupacijų Lietuvai atneštu skausmu, netektimis bei praradimais. Tai įprasmina prof.K.Morkūno vitražai. Vitraže „Nenugalėtoji Lietuva“ susiduria ir stiprėdamos kovoja dvi spalvinės gamos: šalta (tamsi), reiškianti viską, kas neigiama ir šilta (šviesi), reiškianti išsivadavimą ir gėrį. Vitražo kulminacija – berniukas, rankoje laikantis ąžuolo šakelę – pergalės ir laisvės simbolį.
Sovietinė okupacija ir aneksija 1940-1941 m.
Eksponuojami įvairūs dokumentai, sutartys, kurios nulėmė Lietuvos valstybės likimą 1940 m. Tai Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis (Molotovo-Ribentropo paktas), Vokietijos ir Sovietų Sąjungos draugystės ir sienų nustatymo sutartis, Lietuvos-Sovietų Sąjungos priverstinės savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo momentas. Fotonuotraukose užfiksuoti kadrai, kai sovietinė kariuomenė 1940 m. birželio 15 d. peržengė valstybinę sieną ir okupavo Lietuvą. Lietuva neteko neutralaus valstybės statuso ir buvo įjungta į SSSR sudėtį. Pateikiamas NKVD (rusiškai Vidaus reikalų liaudies komisariatas) kalėjimų žemėlapis. Kalėjimuose buvo kalinami ir kankinami kovotojai už Lietuvos Nepriklausomybę, politiniai veikėjai, kariškiai, inteligentai.
Sovietinis teroras ir masiniai trėmimai
Ekspozicija pasakoja apie sovietinį terorą Lietuvoje: Rainių miškelyje žiauriai nužudytus Telšių kalėjimo politinius kalinius, žudynes Pravieniškėse, nukankintus vyskupus ir kunigus. Pagrindinė ekspozicijos dalis skiriama masiniams Lietuvos gyventojų trėmimams į Sibirą, į atokiausius ir šalčiausius Rusijos pakraščius. Tai buvo sovietų valdžios vykdytas Lietuvos gyventojų fizinis ir dvasinis genocidas. Trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 dieną. Tremiami buvo ne tik lietuviai, bet ir Lietuvoje gyvenę lenkai, žydai bei kitų tautybių žmonės. Eksponuojama deportavimo instrukcija, tremties vietų žemėlapis, Sibiro lagerių vaizdai, politinių kalinių drabužiai, batai, lagaminai. Žmonės buvo vežami į nežinią gyvuliniuose vagonuose.
Tremtinių ir politinių kalinių meilė ir ištikimybė gimtajam kraštui buvo išreiškiama laiškuose, dainose, eilėraščiuose, rankdarbiuose, kuriems pagaminti buvo naudojami audiniai, duona, medis, beržo tošis ir įvairių buityje naudotų daiktų atliekos. Rožančiai buvo gaminami iš duonos trupinėlių, augalų sėklų, kryželiai – iš dantų šepetėlio, šukų, aliuminio šaukšto dalių. Staltiesės, nosinaitės, pagalvėlių apvalkalai buvo siuvami iš seno padėvėto audinio, atsiųsto siuntinio maišelio. Audiniams balinti naudojo chlorkalkes. Siuvinėjimui naudojo spalvotus siūlus, kurie buvo traukomi iš sudėvėtų šalikų, kojinių, skarelių. Dauguma rankdarbių peltakiuoti ir siuvinėti “rišelje” būdu, nosinaičių kraštai apnerti adata.
Nacių okupacija 1941-1944 m.
1941 m. birželio 22 d.prasidėjo Vokietijos - Sovietų Sąjungos karas. Birželio pabaigoje buvo okupuota visa Lietuva. Ji buvo įtraukta į vokiečių Ostlando reichskomisariatą kaip Lietuvos generalinė sritis. Lietuvos ekonomika ir gyventojai buvo pajungti Vokietijos karo tikslams.
Lietuvių nepasitenkinimas okupacine valdžia ir jos politika nuolat didėjo, tačiau bet koks antinacinis pasipriešinimas buvo žiauriai nuslopinamas.
Prasidėjo masinis žydų tautos genocidas (holokaustas). 1941 m. birželio 25 d. į Lietuvą atvyko vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės A vadas brigadfiureris W.Stahleckeris, kuris organizavo žydų ir komunistų naikinimo akcijas.Kaune prasidėjo žydų pogromai: vienas gestapo inicijuotas pogromas vyko “Lietūkio“ garaže, kur viešai buvo nužudyta kelios dešimtys žydų. Talkinant lietuviams kolaborantams, žydai masiškai buvo naikinami Kauno fortuose ir kitose Lietuvos vietovėse. Daugiausia jų buvo nužudyta Paneriuose ir IX forte.
Okupacijos metais Lietuvoje žuvo apie 200 tūkst. žydų, apie 15 tūkst. lietuvių, 15-20 tūkst. kitų tautybių Lietuvos gyventojų.
Fotografijose užfiksuoti pirmieji nacių žingsniai Lietuvoje, masinių žudynių vietos, sudeginti kaimai, Dimitravo, Pabradės koncentracijos stovyklos, Macikų, Pagėgių karo belaisvių stovyklos. Eksponuojami IX forte nužudytų žmonių daiktai, koncentracijos stovyklų kalinių drabužiai, indai, asmeniniai daiktai, susilydžiusio stiklo gabalai iš Pirčiupių kaimo, kuriame 1944 m. birželio 3 d. gyvi buvo sudeginti 119 gyventojų.
Lietuvos inteligentai Štuthofo koncentracijos stovykloje
Štuthofas – nacių koncentracijos stovykla netoli Gdansko (Lenkija) – įkurta 1939 m. Pirmieji kaliniai buvo Pamario lenkai, o nuo 1941 m. – rusai, norvegai, lietuviai, anglai, latviai, estai, žydai. Šioje stovykloje sunaikinta apie 85 tūkst. žmonių, jų tarpe – apie 1100 lietuvių.
1943 m. kovo 16-17 d.naciai, keršydami už mobilizacijos į SS lietuvių batalioną sužlugdymą, iš Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Marijampolės išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą 46 lietuvių inteligentus, visuomenės ir kultūros veikėjus: 9 iš jų mirė stovykloje, 2-evakuacijos metu.
1943 m. balandžio 29 d. suimta ir gegužės 7 d. į Štuthofo koncentracijos stovyklą atvežta 16 rezistencinės spaudos leidėjų, platintojų ir rėmėjų. 1944 m. vasario 26 d. šie kaliniai, išskyrus V.Čekauską (mirė stovykloje), V.Alksninį (jį išleido 1943 m. liepos 8 d.), buvo perduoti Kauno gestapo žinion.Pakeliui į Kauną mirė A.V. Daniūnas. 1944 m. kovo pradžioje likę gyvų 13 rezistentų buvo paleisti į laisvę.
Eksponuojamos kalinių fotografijos, kalinių asmens kortelės, drabužiai, prisiminimų knygos, asmeniniai daiktai.
Romas Kalanta – Laisvės šauklys
Romas Kalanta (1953 02 22 – 1972 05 14) gimė Alytuje, nuo 1963 m. gyveno Kaune. R. Kalanta buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara, domėjosi hipių judėjimu. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu ir užsiliepsnojo sušukęs „Laisvę Lietuvai!“ . Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. KGB R. Kalantą palaidojo anksčiau numatyto laiko. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje. Mieste prasidėjo antisovietinis judėjimas. Milicininkai guminėmis lazdomis nepajėgė išvaikyti protestuojančiųjų, todėl iškvietė vidaus kariuomenės dalinius, pasitelkė gamyklų draugovininkus. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai. Šis įvykis sukėlė didžiulį rezonansą ir skatino Lietuvos išsivadavimo siekį, kuris, susiklosčius palankioms aplinkybėms, peraugo į Sąjūdžio judėjimą. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus.
Atkūrus Nepriklausomybę, 2000 07 04 R. Kalanta apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.
Eksponuojamos fotonuotraukos, asmeniniai R.Kalantos daiktai, ekspertizės išvados apie R.Kalantos mirtį, po mirties likusių drabužių likučiai.
Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) veikla tėvynėje ir Sibiro lageriuose antrosios sovietinės okupacijos metais
Ekspozicijos medžiaga suskirstyta i tris pagrindines temas: pogrindinės organizacijos „Lietuvos patriotas“
skyrių veikla Ukmergėje ir Kaune; politinių kalinių LLKS narių veikla Vorkutos, Džezkazgano ir kituose lageriuose bei leidžiama pogrindinė spauda; LLKS narių, buvusių politinių kalinių, pogrindinė veikla grįžus į Tėvynę.
1950 m. Ukmergės berniukų gimnazijoje Edvardo Buroko iniciatyva susibūrė bendraminčiai ir sukūrė antisovietinę jaunimo pogrindinę organizaciją „Lietuvos patriotas“. Organizacijos nariai spausdino ir platino atsišaukimus, perspėdavo žmones, įrašytus tremiamųjų į Sibirą sąrašus, vykdė diversinę veiklą prieš sovietų okupacinę valdžią. Lietuvoje pogrindinė organizacija „Lietuvos patriotas“ NKVD buvo susekta, o jos pirmininkas E.Burokas ir dalis jos narių areštuoti, kalinti Vilniaus MGB ir Lukiškių kalėjime.
Eksponuojamas „Lietuvos patrioto“ antspaudas, organizacijos narių fotonuotraukos; atspausdinti ir išplatinti atsišaukimai.
1953 m. E.Burokas iš Vilniaus Lukiškių kalėjimo atvežtas į Vorkutą. Čia jis susitiko su savo tautiečiais ir pradėjo veikti pogrindyje. Politiniai kaliniai žinojo, kad iškovoti laisvę galima tik kovojant – organizuojant streikus, sukilimus. 1953 m. sukilimai Norilske, Vorkutoje, Džezgazgane (1954 m. ) vyko spontaniškai ir buvo numalšinti. Vorkutos lageriuose veikė kovos grupės. Anglies kasyklose buvo vykdomi diversiniai aktai, aktyviausios grupės 1954 m. susijungė su LLKS centriniu komitetu.
LLKS užmezgė nuolatinį ryšį su visais Vorkutos lageriais, išsiuntinėjo veikimo planus ir įstatus. Sukilimas įvyko 1955 m. ir baigėsi politinių kalinių pergale.
Eksponuojamos vyriausiojo Vorkutos lagerio streiko komiteto, Vorkutos lagerio 3,4 ir 7 šachtos politinių kalinių bei LLKS aktyvistų 62 spec.lageryje nuotraukos. Čia galima pamatyti politinių kalinių, kurie pasižymėjo kaip aktyvistai Vorkutos lagerio pogrindyje, portretines nuotraukas. Eksponatai pasakoja apie politinių kalinių tragiškus likimus, jų buitį, pogrindinę spaudą, leistą Vorkutos lageryje.
Sovietiniais metais Lietuvoje pogrindinė kova buvo tęsiama, kai buvusieji politiniai kaliniai LLKS nariai grįžo į Tėvynę. LLKS nariai 1975 – 1988 m. pradėjo pogrindyje spausdinti laikraštį „Varpas“ ir atsišaukimus.
Eksponuojamos „Varpo“ leidėjų fotonuotraukos, laikraštis „Varpas“, atsišaukimai, rašomosios mašinėlės, kuriomis buvo perrašoma medžiaga laikraščiui ir atsišaukimams, taip pat knygos, kurias parašė užsienio disidentai.
Norilskas – Lietuvos karininkų žūties vieta
Ekspozicija skirta Lietuvos karininkams, kuriuos sovietų valdžia įkalino Norilsko lageriuose. Lietuvos karininkų tragedija prasidėjo 1940 m. iš liepos 23-iosios į 24-osios naktį iš Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio 9-ojo pėstininkų pulko, dislokuoto Švenčionėliuose, buvo areštuota daugiau nei 30 karininkų ir kareivių. Dauguma karininkų buvo ištremti į Norilsko lagerius. 1941 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais į Norilsko lagerius buvo atvežta daugiau nei 400 Lietuvos kariuomenės kariškių, areštuotų aukštųjų karininkų ir išsiųstų „pasitobulinti į Maskvą“ – 14.
Norilsko lageryje buvo sunaikinti 162 Lietuvos karininkai ir kareiviai, t.y. 45,1 procento. Dalies karininkų likimas nežinomas. 1947 metais Norilsko lageryje buvo likę gyvi dar apie 120 karininkų.
Eksponuojami Lietuvos karininkų, kalintų Norilsko lageriuose nuotraukos, asmeniniai daiktai, uniformos.
Kauno tvirtovės IX forto muziejaus ekspozicijos
Forto kiemelis
Burkhard Philipp von Harder foto panorama „Skausmingos praeities prikėlimas“ (2005-2007 m.). Vokietis. Filosofas. Menininkas. Skaudžiai išgyvenęs dėl savo tėvynainių – Vokietijos nacių Antrojo pasaulinio karo metais vykdytų nusikaltimų. Apsilankęs Kauno IX forto muziejuje, jis buvo sukrėstas čia vykusių žudynių. Remdamasis istoriniais dokumentais ir faktais, likusių gyvų liudytojų parodymais, buvusio IX forto kalinio-lavonų degintojo, 64 kalinių pabėgimo organizatoriaus, Alekso Faitelsono prisiminimais, autorius foto ir filmavimo kamerų pagalba tarsi į drobę autentiškoje forto erdvėje tarsi įdrobę įaudė nacių vykdytas žudynes. 1943 metų forto kalinys Aleksas Faitelsonas panoramoje yra matomas keliose vietose. Jis veda šiandieninį muziejaus lankytoją kančios ir skausmo keliu, supažindina su atmintyje esančiais įvykiais, kol pasiekia kulminacinį tašką – Atminimo įamžinimą memoriale. Tai autoriaus dovana Kauno IX forto muziejaus lankytojui.
2003 m., minint 60-ąsias Lietuvos žydų genocido metines, Kauno IX forto kiemelyje buvo atidengti žymaus menininko Arbit Blato sukurti septyni bronziniai bareljefai, skirti Holokausto aukų atminimui. Juos muziejui padovanojo Arbit Blato našlė Regina Resnik – Blatas ir Deportuotų ir Nužudytų Prancūzijos žydų Sūnų ir Dukterų organizacijos prezidentas Serge Klarsfeld. 
Kauno tvirtovė
Autentiškame IX forto kareivinių pastate dalis muziejaus ekspozicijos skiriama Kauno tvirtovei. Muziejaus salėse pateikiami dokumentai, brėžiniai, fotonuotraukos, daiktiniai eksponatai apie fortų statybą, gynybą, tolimesnį jų panaudojimą istorijos bėgyje.
Pirmasis pasaulinis karas
Informacija ruošiama
Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas 1924-1940 m.
Informacija ruošiama
Priešmirtiniai Prancūzijos žydų įrašai
Viena iš muziejaus ekspozicijų skirta 878 Prancūzijos žydams, kurie 1944 m. gegužės 15 d. iš Drancy (Prancūzija) koncentracijos stovyklos konvojumi 73 buvo deportuoti Baltijos šalių kryptimi. Didesnė jų dalis buvo išlaipinta Kauno geležinkelio stotyje ir miesto gatvėmis atvaryta į IX fortą. Iš forto kamerų grupelėmis po 20 – 30 žmonių buvo varomi į masinių žudynių lauką ir sušaudomi. Kiti deportuotieji buvo išvežti į Pravieniškių priverčiamųjų darbų stovyklą ir šalia esančiame miške nužudyti, likusieji buvo išvežti į Taliną (Estiją). Tik dvidešimt du iš konvojaus 73 keleivių liko gyvi.
Šios kameros sienose išlikę žmonių, daugiausia Prancūzijos žydų, praleidusių čia paskutines gyvenimo dienas, įrašai
Ekspozicijoje yra pateiktas 878 deportuotų Prancūzijos žydų vardinis sąrašas, daugiau nei 200 fotonuotraukų, pasakojančių apie jų gyvenimą tėvynėje ir tragišką žūtį Lietuvoje ir Estijoje. Eksponuojami archeologinių – tiriamųjų darbų metu IX forto masinių žudynių vietoje rasti užsieniečių asmeniniai daiktai, tarp jų, prancūziškos monetos.
Kauno getas 1941- 1944 m.
1941 m. liepos 10 d. Kauno komendantas ir miesto burmistras išleido įsakymą apie geto įkūrimą Kauno miesto priemiestyje – Vilijampolėje. 1941 m. rugpjūčio 15 d. geto teritorija buvo aptverta spygliuota tvora. Getas užėmė apie 2 km ilgio ir 1 km pločio teritoriją. Jis buvo padalytas į didįjį ir mažąjį getus, sujungtus tiltu per Panerių gatvę. Geto teritorijoje buvo apie 350 namų, kuriuose buvo apgyvendinta apie 30 tūkst. žmonių. Getą saugojo lietuvių ir vokiečių policija. Geto komendantu iš pradžių buvo Kauno miesto komisaro adjutantas Frizas Jordanas. Žydai privalėjo ant viršutinių drabužių prisisiūti šešiakampes žvaigždes. Jiems buvo draudžiama naudotis transporto priemonėmis, turėti radijo imtuvus, pirkti ir parsinešti į getą maisto, kuro, be leidimo išeiti iš geto, vaikščioti šaligatviais.
Pirmoji ekspozicija pasakoja apie geto kalinių gyvenimą, darbą geto dirbtuvėse bei Aleksoto aerouoste, geto policijos įkūrimą, Žydų tarybos (Altestrat) veiklą. Dr. Elkeso vadovaujama žydų taryba dėjo milžiniškas pastangas, kad nuo bado ir kitų vargų padėtų apsiginti 2000 žydų, kurių daugumą sudarė moterys ir vaikai. Dalis ekspozicijos skirta ir Kauno gete vykusiam kultūrinam gyvenimui. Kultūros švietimo veikla palaikė žmonių nuotaiką, neleido naciams nužmoginti geto kalinių. Žydų taryba, stengdamasi pakelti geto kalinių dvasią, organizuodavo kultūros renginius, koncertus, pokalbių vakarus, paskaitas ir sporto varžybas.
„Geto kambaryje“ eksponuojami namų apyvokos daiktai, drabužiai, gauti iš buvusių geto kalinių F.Kučinskienės, S.Šusterio, J.Lopianskio bei kitų. Dalį eksponatų, rastų buvusiuose geto namuose, muziejui perdavė lietuviai. Šios ekspozicijos dalis atspindi geto kalinių gyvenimą, jų buitį, gyvenimo sąlygas.
Didžiausia geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941m. spalio 29 d. „Didžiosios“ akcijos metu IX forte buvo nužudyta 10 tūkst. žmonių, tarp jų – 4273 vaikai. 1944 m. kovo 26 d. įvyko nepaprastai žiauri vaikų atėmimo akcija. Į getą įsiveržę esesininkai ir ukrainiečių policininkai vaikščiojo po namus, atiminėjo iš motinų vaikus iki 12 metų amžiaus ir mėtė juos į sunkvežimius. Per dvi dienas iš geto buvo surinkta apie 1,7 tūkst. vaikų. Išvežtų vaikų likimas nežinomas. Šiuos tragiškus įvykius atspindi asmeniniai žmonių daiktai, fotografijos, dokumentai, rasti IX forto masinių žudynių vietoje mokslinių tiriamųjų darbų metu 1962 – 1972 m.
1943 m. rugsėjo 15 d. SS ir policijos vado A.Himlerio įsakymu Kauno getas buvo paverstas koncentracijos stovykla ir perduotas SS žinion. Pirmoji Kauno geto kalinių grupė apie 500 žmonių 1942 m. vasario mėn. buvo išvežta į Rygos koncentracijos stovyklą. Tais pačiais metais į Rygą buvo išvežta apie 2 tūkst. žmonių, o 1943 m. spalio mėn. apie 3 tūkst. sergančių ir nedarbingų žmonių – į Klogą (Estiją). Kauno geto vyrai buvo išsiųsti į Dachau koncentracijos stovyklą, o moterys – į Štuthofą.
1944 m. liepos 12 dieną naciai ėmė padeginėti geto namus. Išbėgantys žmonės buvo šaudomi, sudeginti beveik visi gyvenamieji namai ir dirbtuvės. Šimtai žmonių žuvo liepsnose arba nuo kulkų. Iš viso iš Kauno geto buvo išvežta apie 6 – 7 tūkst. žmonių, jį likviduojant nužudyta apie tūkstantis ir išsigelbėjo apie 300 – 400 žmonių.
Kauno geto kalinių likimai
Antroji ekspozicija pasakoja apie buvusių Kauno geto kalinių, jų šeimų likimus: apie talentingą vokiečių kompozitorių Edviną Geistą, nužudytą IX forte 1942 m., tragišką jo žmonos Lidijos Geistienės likimą, vokietę Heleną Holcmanienę, išgelbėjusią žydų tautybės mergaitę Frumą Vitkinaitę (Kučinskienę). Pateikiama medžiaga apie buvusią Kauno geto kalinę Ester Lurie. Eksponuojami jos piešti piešiniai apie kasdieninį gyvenimą gete.
Eksponuojama medžiaga apie Izraelio Aukščiausiojo Teismo pirmininką Aharoną Baraką, kuris, būdamas 4 metų amžiaus, kartu su motina Lyba Brik buvo išvežti iš Kauno geto ir slapstomi lietuvių šeimose.
IX forto kaliniai – lavonų degintojai
Užsitęsus II pasauliniam karui ir vermachtui Rytų fronte patyrus pirmuosius pralaimėjimus, naciai ėmė naikinti nusikaltimų pėdsakus. 1942 m. birželio mėn. Vokietijos gestapo viršininkas H.Mulleris 4a operatyvinio būrio vadui štandartenfiureriui Pauliui Blobeliui įsakė okupuotose Rytų kraštuose pradėti naikinti masinius kapus. Lavonus atkasinėti ir deginti privalėjo Zonder komandos kaliniai, kurie atlikę darbus būdavo sušaudomi. 1943 m. rudenį buvo pradėta naikinti lavonus Kauno IX forte. Nuo lapkričio 27d. iki pabėgimo dienos – gruodžio 25-osios forte buvo 64 kaliniai-lavonų degintojai: 26 žydai karo belaisviai, 14 partizanų iš Kauno geto, 17 vyrų iš Kauno geto, 3 moterys iš Kauno geto, 3 rusai iš Jonavos, 1 moteris lenkė.
Kaliniai Aleksas Faitelsonas, Pinia Krakinovskis, Tuvia Pilovninkas, Mykolas Portnojus, Izraelis Veselnickis pradėjo organizuoti pabėgimą iš IX forto. Šaltkalvis P.Krakinovskis metalinėse duryse pradėjo gręžti skyles, nes reikėjo padaryti angą, pro kurią buvo galima patekti į sargybos nematomą zoną. Duryse buvo išgręžta apie 350 skylučių, tarpai tarp jų buvo prapjauti metaline dilde ir anga buvo padaryta. Vokiečiai visą laiką skubėjo ir reikalavo suintensyvinti lavonų deginimą. Kaliniai nusprendė tuo pasinaudoti, jie pareiškė, jog šį darbą būtų galima paspartinti, tačiau tam reikalingos sausesnės malkos, o tokios kaip tik esančios sukrautos tunelyje už metalinių durų su išgręžta anga.
1943 m. gruodžio 25-osios vakarą kalinys Š. Eidlsonas, išlindęs pro geležinę kameros užtvarą (šis praėjimas buvo paruoštas keletą dienų anksčiau, įpjovus vieną užtvaros virbą), šaltkalvio R. Šachavo padirbtu raktu atrakino visų kamerų duris. Kaliniai tyliai pradėjo rinktis pirmojo aukšto koridoriuje, o iš ten į antrąjį aukštą pasikėlė geležiniais laiptais, kurie jų buvo apkloti antklodėmis, kad sunkūs žingsniai nesukeltų triukšmo. Pabėgėliai slinko koridoriumi, vienas paskui kitą išlindo per paruoštą duryse angą į tunelį. Sargybos stebimas plotas buvo užmaskuotas baltomis paklodėmis, kurias laikė ištiesę trys kaliniai. Iš anksto paruoštomis medinėmis trijų dalių kopėčiomis bėgliai perlipo 6 metrų aukščio betoninę sieną. Kalinių pabėgimą pastebėjo tik ryte ir pradėjo organizuoti pabėgėlių paiešką. 37 pabėgėliai buvo sugauti, 5 iš jų buvo sušaudyti, 27-iems pavyko išsigelbėti.
Ekspozicijoje yra pateiktos 64 kalinių – lavonų degintojų nuotraukos, asmeniniai daiktai, apdovanojimai, pabėgėlių sąrašas,likusių gyvų lavonų degintojų surašytas liudijimas apie nacių įvykdytus nusikaltimus IX forte, autentiškos statinės, kuriose naciai laikė benziną, skirtą lavonų deginimui.
IX forto mirties stovyklos kameros modelis 1941-1944 m.
Chiune Sugihara – Japonijos diplomatas
Ekspozicija „Japonijos diplomatas Chiune Sugihara“ skirta Japonijos konsului, žydų gelbėtojui Chiunei Sugiharai, kuris gimė 1900 m. Grifų prefektūroje Japonijoje. Studijavo Vasedos universitete. Būdamas studentu tapo užsienio ministerijos finansuojamu stažuotoju ir išvyko į Mandžiurijos Harbino universitetą studijuoti rusų kalbos.
1939 m. lapkričio mėn. Japonijos Užsienio reikalų ministerija Chiunę Sugiharą paskyrė konsulu Kaune. Tais metais į Japonijos konsulatą kreipėsi daug iš Vokietijos ir Lenkijos pasitraukusių žydų. Jie prašė padėti emigruoti per Japoniją į JAV ir kitas šalis. Japonijos užsienio reikalų ministerija tam nepritarė. Ch. Sugihara savavališkai išdavinėjo ranka rašytas vizas išvykimui ir taip išgelbėjo per 6 tūkst. žmonių.
1940 m. rugsėjo mėnesį Ch. Sugihara išvyko iš Kauno. Dirbo įvairiose Europos šalyse, o 1947 m. grįžo į Japoniją, kur jį apkaltino Tėvynės išdavimu, atėmė jo diplomatinius įgaliojimus. 1985 m. Ch. Sugihara buvo apdovanotas pasaulio teisuolių medaliu, gavo daug apdovanojimų iš Izraelio vyriausybės ir įvairių žydų organizacijų. Jam dar esant gyvam Izraelyje pastatytas paminklas.
Ch. Sugihara mirė Japonijoje 1986 m.
Eksponuojamos Ch.Sugiharos fotonuotraukos, dokumentai, prašančiųjų leidimo išvykti iš Lietuvos sąrašai, Valstybės saugumo departamento išduoti leidimai žydų pabėgėliams išvykti iš Lietuvos, svečių iš Japonijos suvenyrai.
Dalis ekspozicijos yra skirta kitų Europos šalių diplomatams, kurie gelbėjo, slepė žydų tautybės žmones Budapešte (Vengrija) ir kitose Europos valstybėse.
Miuncheno žydai, nužudyti IX forte 1941m.
1933 m. sausio 30 d. nacių partija užėmusi valdžią Vokietijoje, išstūmė žydus iš ekonominio, politinio ir kultūrinio gyvenimo. Buvo uždarinėjamos jų parduotuvės, žydai vejami iš jų butų ir apgyvendinami specialiai jiems skirtuose namuose. Žydų tautybės žmonės emigravo iš Vokietijos. Ne visos šalys norėjo įsileisti Vokietijos žydus. 1933 m. prasidėjo žydų boikotai ir nacių partijos vykdoma antisemitinė politika atvedė prie 1938 m. lapkričio mėn. įvykių. 1938 m. lapkričio 9-10 d. naktį per „Krištolinę naktį“ buvo nusiaubtos sinagogos ir žydų parduotuvės, suimta apie 1000 vyrų, kurie buvo išvežti į Dachau koncentracijos stovyklą. 1941m. Miunchene liko apie 3000 žydų.
1941m. lapkričio 20d. iš Miuncheno į Kauną išvyko pirmasis traukinys su 1000 žydų: vyrų, moterų.
1941m. lapkričio 26 – 29 dienomis Kauno IX forte buvo nužudyta apie 5000 žmonių iš Miuncheno, Berlyno, Frankfurto prie Maino, Breslau ir Vienos (Austrija).
Ekspozicijoje pateikiami iš Miuncheno miesto archyvo gauti 1941 m. deportuotųjų į Kauną sąrašai.
Žydų žudynės Lietuvoje 1941 – 1944m.
II pasaulinio karo metais Lietuvoje buvo nužudytas per 200 tūkst. žydų (94% visų Lietuvos žydų) . Masinės žydų žudynės vyko ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose, bet ir bažnytkaimiuose, kaimuose. Lietuvoje yra suskaičiuota per 200 masinių žudynių vietų visoje Lietuvos teritorijoje. Viena iš didžiausių žydų masinių žudynių vietų buvo Paneriai. Čia naciai nužudė per 70 tūkstančių žmonių. Kauno IX forte žuvo 50 tūkstančių žmonių: 30 tūkstančių Kauno geto kalinių, 10 tūkstančių – iš kitų Europos valstybių atvežtų žydų, 10 tūkstančių – kitų tautybių žmonių.
Ekspozicijoje yra pateikiamos fotonuotraukos iš žudynių vietų. Dailininko V.Panaskovo freska „Requiem“ yra skirta 6 milijonams žydų, nužudytų Europoje per II pasaulinį karą.
Žydų gelbėtojai
1953 m. rugpjūčio 28 d. Jeruzalėje (Izraelis) įsteigtas Jad Vašem memorialinis muziejus (hebrajų kalba ,,jad”- atmintis, ,,šem”- vardas). Nuo 1962 m. žydų gelbėtojams pradėta suteikti Pasaulio Tautų Teisuolių vardus. Šalia muziejaus žydų gelbėtojai arba jų artimieji sodino medelius, prie kurių pritvirtindavo lentelę su Teisuolio pavarde. Taip prie Jad Vašem muziejaus atsirado Teisuolių Alėja. Šiuo metu medžiai nebesodinami, o Pasaulio Teisuolių vardai įrašomi Garbės lentoje.
Pirmajai Lietuvoje Pasaulio Tautų Teisuolio vardas 1967 m. suteiktas knygos ,,Ir be ginklo kariai” autorei Sofijai Binkienei. Remiantis Jad Vašem 2007 metų duomenimis, šį apdovanojimą gavo 754 Lietuvos piliečiai.
Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami nuo 1993 m., įteikiant jiems Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių. Apdovanoti 936 gelbėtojai.
Pasaulio Tautų Teisuolių darbai išsaugojo tikėjimą gėriu ir humanizmu – tai kilnumo ir didvyriškumo pavyzdys būsimoms kartoms, įrodantis, jog bet kokioje situacijoje galima ir reikia priešintis blogiui
Eksponuojama foto dokumentinė medžiaga apie lietuvius – žydų gelbėtojus, kurie rizikuodami savo, savo šeimų, artimųjų gyvybėmis slėpė ir gelbėjo žydus nuo nacių persekiojimo.
Kauno IX forto požemiai ir gynybinė siena
Taip pat lankymui atidaryta IX forto gynybinė forto siena ir poternos (požemininiai praėjimai.) Čia galima pamatyti autentišką geriamo vandens šulinį su siurbliu, parako sandėlius, artilerijos pabūklų stovėjimo aikšteles, artilerijos sviedinių pakėlimo iš sandėlių į gynybines pozicijas šachtas bei stebėjimo bokštelius. IX forto požemiuose įrengtoje ekspozicijoje galima pamatyti I ir II pasaulinių karų metais naudotas patrankas, haubicą, aviacinę bombą, rusiškus bei vokiškus šautuvus,šovinius, artilerijos sviedinius, įvairią amuniciją. Lankytojai gali stebėti ginkluotės evoliuciją, nuo kurios dažniausiai priklausė vienos ar kitos kariaujančių valstybių pergalė, karo baigtis.
