Muziejus šiandien: nedirba
Žemaičių plentas 73, Kaunas | Kaip atvykti?
Kraunasi...

Jūrų kapitonas Teodoras Reingardas

Paroda eksponuojama 2016 04 18 – 2017 08 31

0 d.

2016 04 18 – 2017 08 31 Lietuvos jūrų muziejaus paroda „Jūrų kapitonas Teodoras Reingardas“ eksponuojama Kauno IX forto muziejuje (Žemaičių plentas 73, Kaunas).
Parodoje pristatomas Lietuvos jūrų muziejuje saugomas unikalus Teodoro Reingardo (1883–1947) rankraštis – prisiminimai, apimantys gyvenimo įvykius nuo vaikystės iki 1946 m. ir atskleidžiantys šios asmenybės nuopelnus Lietuvos jūreivystei tarpukariu.

Lietuvos jūrų muziejų Teodoro Reingardo rankraštis pasiekė įvairiais keliais: nemažą dalį iš JAV persiuntė tarpukario prekybinio laivyno šturmanas, Lietuvos jūreivystės istorinių dokumentų rinkėjas Romanas Vilčinskas-Vilkas. Likusią dalį T. Reingardo prisiminimų muziejui perdavė jūrų kapitonas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Juozas Karvelis.

Rusijos imperijoje
Žinoma, jog Teodoras Reingardas gimė Ukmergėje, savo vaikystės dienas praleido Kaune. Čia 1892 m. įstojo į gimnaziją. Mokslus tęsė Rusijos karo jūrų mokyklose, kur ir prasidėjo jūrų kapitono, „kuris nedvejodamas eis ten, iš kur negrįžtama“ („Jūrininkas, karininkas, mirtininkas“, 2000), istorija.
Slogiausi T. Reingardo jaunystės atsiminimai – iš Pirmojo Pasaulinio karo, kurį, anot jo, išgyveno taip ir negavęs patento drąsai. 1917 m., Rusijoje prasidėjus pilietiniam karui, T. Reingardas su šeima buvo priverstas trauktis į Ukrainą, iš čia – į Konstantinopolį (šiandieninį Stambulą). Neapibrėžtos, niūrios ateities vizijos tuomet vis aplankydavo kapitoną: „…visą laiką svajojau, kaip čia grįžus Lietuvon, šalin, kur gimiau, praleidau vaikystę ir paauglystę ir kur, vyliausi, tebegyveno mano giminaičiai. Be to, Lietuva dabar buvo nepriklausoma, bolševikų atsikračiusi valstybė…“, – tuomet rašė jis.

Trečiasis dešimtmetis
Į Lietuvą T. Reingardas grįžo 1922 m. pavasarį. Įstojo į Lietuvos kariuomenę, kur jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.
1923 m. pradžioje Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos ir nuo tada aktualiausiu šalies klausimu tapo atgauto neužšąlančio Klaipėdos uosto eksploatavimo bei valdymo galimybės. Nors pastarųjų dienų įvykiai T. Reingardo atsiminimuose neapžvelgti, žinoma, jog jis iš karto ėmėsi jūrinių reikalų: aktyviai dalyvavo steigiant Jūrininkų sąjungą (2015-asisiais sąjunga minėjo 92-ąsias įsteigimo metines), bei Jūrų skyrių Kauno aukštesniosios technikos mokykloje. Čia jam buvo paskirtos fizikos bei specialiosios navigacijos dėstytojo pareigos.
Siekdamas skleisti jūrinę žinią, 1928 m. su bendraminčiais išleido jūrinį žurnalą „Inkaras“. Nors pasirodė tik trys „Inkaro“ numeriai, žurnalo redaktoriumi buvęs T. Reingardas visuomenei tuomet tiesmukai skelbė, jog: „jūra – bendra ganykla, kurioj visos ūkiškos tautos takina savo bandas“. Po tokiais šūkiais slėpėsi jo didžiausias noras – sukurti jūrinį laivyną su nepriklausomos Lietuvos vėliava…
Idėja tikrove virto 3-čiojo dešimtmečio pabaigoje, įsteigus Lietuvos garlaivių ir prekybos akcinę bendrovę „Lietgar“. Bendrovei vienos Vokietijos laivininkystės kompanija tuomet išnuomojo du garlaivius. Didelių iškilmių metu laivai perkrikštyti „Klaipėda“ ir „Palanga“. Šiuo laivu daugiau kaip du metus plaukiojo pats T. Reingardas. Jau vėlesniais metais rašytuose atsiminimuose plaukiojimus „Palanga“ kapitonas įvardino kaip vienus geriausių savo gyvenimo metų, nepaisant to, jog „…daug ilgų valandų teko budėti tiltelyje ir ištverti nemaža audrų bei štormų…“.
Ryškus T. Reingardo indėlis ir modernizuojant Šventosios uostą, kovojant su jūrų kontrabandininkais.

1940 m., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, T. Reingardas buvo įkalintas, iš kalėjimo perkeltas į Kauno IX-ąjį fortą. Iš jo 1941 m. birželio 24 d. jam pavyko pabėgti.
„Viskas aplink be galo niūru. Sėdžiu vienas ir prisimenu vaikystės ir jaunystės metus (…)“ . Taip jis rašė apie gyvenimą Vokietijoje, kur ir mirė 1947 m.

T. Reingardo citatos apie IX fortą:
„Prie vartų buvo susirinkę daug kalinių artimųjų. Daugelis verkė (…). Įvedė forto vidun. Sugrūdo visus į kažkokį siaurą, ilgą ir tamsų tunelį (…) suslėgė, tartum silkes statinėje; ne tiktai prigulti, bet ir prisėsti ant grindų neužteko vietos. Taip išlaikė dvi dienas.“
„(…) IX fortas buvo „tarpinė instancija“: čia surinkdavo tuos, kurių tardymas buvo užbaigtas ir nuteistuosius, o iš čia jau veždavo į katorgos darbų stovyklas arba sušaudyti.“
„(…) birželio 22-ąją [1941 m. – LJM pastaba], anksti rytą, nuo aerodromo pusės pasigirdo stiprūs sprogimai (…). Nuo šio momento forte nebeturėjome nei prižiūrėtojų, nei administracijos. Paryčiui kaliniai bendromis pastangomis išlaužė kamerų duris ir pasklido po fortą (…)“
„Anksti rytą [1941 m. birželio 24 d. – LJM pastaba] ėmėmės laužti plieninius forto vartus. Dirbome ilgai, bet pagaliau įveikėme.“
„Tiltu per Nerį eiti pabijojome (…) pasukome prie valčių perkėlos (…). Įlipęs pamačiau, kad valtyje sėdi vien mūsiškė IX forto publika.“

Milda Urnikytė-Kontrimė
Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus muziejininkė-istorikė