Muziejus šiandien: nedirba
Žemaičių plentas 73, Kaunas | Kaip atvykti?

R A U D O S

V. Kašinsko tapybos darbų paroda

Virginijus Kašinskas gimė 1955 m. Šilalėje, Žemaitijoje, studijavo tapybą Vilniaus dailės institute (Vilniaus dailės akademija). Menininko darbai Lietuvoje eksponuojami nuo 1987 m., jis dalyvauja tiek grupinėse, tiek personalinėse tapybos, piešinių, fotografijos parodose, yra respublikinių, tarptautinių parodų dalyvis[1]. V. Kašinskas dėsto piešimą ir tapybą, domisi etnokultūra, mitologija, ypatingą dėmesį skiria nekrokulto tyrinėjimams. Šie interesai glaudžiai susiję su autoriaus kūrybos tematika. Senosios tautos tradicijos, apeigos, simboliai, dvasinė patirtis atsispindi dailininko darbų kompozicijoje, motyvuose, tapymo stiliuje[2].

Viena reikšmingiausių V. Kašinsko personalinių parodų yra mirties temą perteikiantis 40 paveikslų ciklas „Raudos“[3]. Kauno IX forto muziejuje eksponuojama dalis šio ciklo drobių. Pasak menininko, nekrokultas yra viena svarbiausių senųjų tradicijų Lietuvoje, jos ištakos siekia seniausius laikus. Būtent mirusiųjų pagerbimo tradicijoje yra išlikę unikalių, mitologinių bruožų, per ją atsiskleidžia grynasis mūsų tautos pasaulėžiūros, pasaulėjautos principas. Laidotuvės Lietuvoje pasižymėjusios daugeliu ritualų (pvz.: slaugymas-marinimas, įkapės, šarvojimas, šermenys, gėlės-vainikai, pakasynos, gedulingi pietūs), tikėta, kad tokiu būdu palengvinama mirusiojo vėlės kelionė anapilin, o gyvieji apsaugomi nuo sąlyčio su anapusiniu pasauliu. Raudos – reikšminga laidojimo apeigų dalis, raudodami žmonės išreiškė meilę, skausmą ir liūdesį dėl mirusiojo netekties susirinkusių žmonių akivaizdoje[4].

Mirusiųjų kulto tradicijų studijos ir gimtoji Žemaitija įkvėpė V. Kašinsko „Raudų“ ciklo kūrybą. Paveiksluose dominuoja abstrakčios erdvės ir apibendrintos figūros, amžius, tautybė, rasė, lytis ir vieta praranda svarbą, nes pagrindinis dėmesys telkiamas į visiems bendrą emociją, t. y. sielvartą. Skausmas – visa apimantis, neturintis ribų. Kūriniams būdingas linijinis braižymas, kintantis, įvairių krypčių judėjimas, kurį jungia ritminis formų pateikimas. Neramios, atsirandančios ir nykstančios figūros kuria absoliutaus pavaldumo dvasiniam klodui įspūdį. Paveiksluose dominuoja tamsios ir raudonos spalvos, būdingesnės Žemaitijos regionui. Šiuo atveju jos simbolizuoja kančią ir skausmą[5].

„Raudų“ ciklas kurtas 1988–1997 m., t. y. tautinio atgimimo dvasioje, Sąjūdžio susiformavimo ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Tai periodas, kai buvo viešai prabilta apie sovietų lietuvių tautai padarytus nusikaltimus: terorą, rezistencinio judėjimo slopinimą, trėmimus ir jų mastus. Paveiksluose akcentuojamas dvasinis ir fizinis Lietuvos gyventojų skausmas ir netektys, patirtos okupacijų metais, nevaizduojant konkrečių istorinių įvykių[6]. Tokiu būdu kartu primenamas ir krauju nulietas, tačiau viltingas lietuvių tautos kelias į prisikėlimą.

[1] Živilė Baltė, Apokalipsės amžius, <XXI amžius>

[2] Virginijus Kašinskas (1955), Dailės aukcionas Arkadija, <Dailės aukcionas>

[3] Kauno dailė: Realijos en Face, Kaunas, 2011, p. 110.

[4] Kašinskas V., Ritualinė simbolių struktūra XX a. lietuvių nekrokulto tradicijoje,  <Vydija>

[5] Pav. Ciklas Raudos, <www.virginijuskasinskas.com>

[6] Raudos, Varpas, 2002 07, nr. 7 (93), p. 3.