Muziejus šiandien: nedirba
Žemaičių plentas 73, Kaunas | Kaip atvykti?

MUZIEJININKŲ UŽRAŠAI

LAIKO IR BŪTIES PAJAUTA KALĖJIME: PSICHOLOGINIS NELAISVĖS IŠBANDYMAS
Istorikas dr. Modestas Kuodys
Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kapelionas A. Steponaitis viename savo straipsnių spaudoje 1939 m. pastebėjo: „Kalėjimas yra ligoninė, kurioje gydosi mažiau ar daugiau moraliai susirgę žmonės“.  Prie šio teiginio norėtųsi prijungti lietuvių literatūros klasiko A. Vienuolio, apysakoje „Inteligentų palata“  išryškintą mintį: „Niekur taip monotoniškai neslenka gyvenimas, kaip kalėjime ir ligoninėje“. Ir, reaguojant į nūdienos realijas, dar nuo savęs pridėti: kad ir antivirusinis karantinas kasdienybės įvairove bei spalvomis nelabai tedžiugina.  Šiuos reiškinius skiria tik izoliacijos trukmė, o psichologinio išbandymo potekstė – gana panaši.  Vargu,  ar daug  kas pageidautų leistis ilgesniam laikui į tokius išbandymus kaip asmeninės laisvės suvaržymas, griežtas dienos režimas, visokios privalomos taisyklės, „įrėminimas“ ankštoje, troškioje, nesvetingoje patalpoje.  Į ligoninę, kaip ir į kalėjimą niekas nesiveržia savo noru – net pagalvoti apie tai baiminasi –  stumia iš galvos vos užgimusias nemalonias asociacijas.  Bet likimas kartais taip parėdo, kad gali tekti atsidurti, jei ne medicininėje, tai  penitenciarinėje izoliacijoje – dėl  vienokios ar kitokios visuomenei keliamos grėsmės.  Tada  bent sapnais, svajomis,  visokia išmone „užspeisto akligatvy“ žmogaus dvasia veržiasi į laisvę, siekia išsivaduoti iš košmariško slogučio. Ilgą laiką būnant uždaroje erdvėje paaštrėja pojūčiai, kitaip imama matyti tikrovę, jos detales, kitoks gimsta ir pačios būties suvokimas. Štai kodėl kalėjimo patirtis, neretai stipriu impulsu pažadina žmogaus kūrybinius pradus. Jie dažnai atsiskleidžia meniška forma – per įvairius  rankdarbius, arba  gaivališkai  „išsiveržia iš širdies gelmių“ poezijos pavidalu. Ne veltui įvairių laikų, įvairių šalių kultūrose egzistuoja ir yra gana ryški  katorgininkų, nuteistųjų savotiškos dainuojamosios poezijos – realistinių, dažnai tragiško siužeto baladžių tradicija. Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940 m.) ji nepasižymėjo originalumu, autentika – vyravo iš dalies rusiškas (caro laikų) iš dalies lenkiškas (vietinių miestų padugnių), savaip perinterpretuotas, prie esamo socialinio konteksto pritaikytas kalinių papročių, kalbos, folkloro paveldas. Jį mažai kas fiksavo, tyrinėjo, gyvų liudininkų nebėra, todėl pilnesnį tos subkultūros vaizdą ir „skonį“ atkurti sunku. Kur kas patogesnis, iškalbingesnis šaltinis –  negausūs, išlikusios, užrašytos (dar rečiau –  publikuotos)  individualios kūrybos pavyzdžiai.  Jie dažniausiai nepretenduoja į meniško žodžio aukštumas – struktūra, eilėdara neretai panašūs į liaudiškas dainas. Visas tokių kūrinių unikalumas ir vertė glūdi įamžintoje tikroviškoje, giliai išjaustoje kalėjimo kasdienybės  akimirkoje.  Kai kurie eilėraščiai atrodo kaip glausti, eiliuoti dienoraščio įrašai – skalsūs žodžių, bet iškalbingai iliustruojantys kalėjimo rutiną, atveriantys  gilius vidinių išgyvenimų klodus.  Tuo pasižymi Kauno sunkiųjų darbų kalinio Kazio Malinausko eilės. Autorius buvo nuteistas už ryšius su pogrindine komunistų organizacija. Iš esmės tik dėl to jo eilėraščiai ir išliko – sovietmečiu reikėjo medžiagos agitacijai, todėl buvo išspausdinti specialiai sudarytame Lietuvos „revoliucinio judėjimo dalyvių“  kūrybos almanache. Bet K. Malinausko nelaisvės metų poezija – anaip tol ne vien Maskvos finansuotos partijos primesti politiniai lozungai. Joje esama daug bendražmogiškų motyvų, kolektyvinės patirties –  to, ką turbūt būtų papasakoję daugelis politinių ir nepolitinių kalinių, jei tik jų neramią dvasią taip vestų literato talentas ir polinkis rašyti. K. Malinausko atskleistos patirtys – iš esmės universalios. Panašią rutiną, sunkias ilgesio, vienatvės kančias išgyveno dauguma tų, kurie dienas leido Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, IX forte ar kitose įkalinimo  vietose. Taip pat atrodo, kad šį apibendrinimą galima taikyti ne tik Lietuvai, bet daugeliui šalių, o chronologiniu požiūriu – neapsiriboti vien XX a. trečiuoju ir ketvirtuoju dešimtmečiais, išdrįstant pakreipti projekciją ir į vėlesnius laikus. Žemiau pateikiama keletas įstabesnių Kazio Malinausko eilėraščių ir jų ištraukų.
KITI UŽRAŠAI: