IX fortas – Kauno tvirtovės dalis

Kauno tvirtovė, suprojektuota ir pradėta statyti XIX amžiaus pabaigoje, turėjo tapti viena svarbiausių vakarinės Rusijos imperijos sienos gynybinės sistemos grandžių. Tvirtovę sudarė fortai, tarpinės baterijos, kareivinės, administracinės paskirties pastatai, infrastruktūra ir kt. Kaunas buvo paverstas miestu-tvirtove. Iki XX amžiaus pradžios miestą apjuosė 8 fortų ir 9 baterijų žiedas. Plačiau pradėjus naudoti betoną fortifikacijoje, nuspręsta tvirtovę patobulinti. Aukštumoje prie Kumpės palivarko 1903 metais buvo pradėta IX forto statyba. Nepaisant didžiulių investicijų ir daugybės statybos metų, lūkesčiai dėl tvirtovės nepasitvirtino – Vokietijos imperijos kariuomenė užėmė per 11 dienų (1915 m. rugpjūčio 8–18 d.). Aktyviausiai mūšiuose dalyvavo pirmieji trys fortai (I, II ir III). IX fortą Rusijos imperijos karių įgula paskubomis paliko 1915-ųjų rugpjūčio 17-osios vakare. Fortas per Pirmąjį pasaulinį karą mažai nukentėjo.

IX fortas – Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyrius

Po Pirmojo pasaulio karo, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Kauno tvirtovės objektai buvo įvairiai įveiklinti. Naujai besukurianti valstybė galėjo išnaudoti carinį palikimą savo reikmėms. 1924 metais IX fortas rekonstruotas į Kauno sunkiųjų darbų filialą. Dauguma Lietuvoje esančių kalėjimų nebuvo pritaikyti ilgalaikiam kalinių laikymui, nes Rusijos imperijos okupacijos laikotarpiu kalinius dažniausiai išsiųsdavo katorgai į Sibirą. Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje tokios bausmės negalėjo likti, todėl teko ieškoti, kur talpinti įstatymui nusižengusiuosius. IX forto kalėjimo ūkiui valstybė skyrė 80 hektarų žemės ir maždaug pusė jos buvo dirbama pačių kalinių. 4 hektarus užėmė kalinių prižiūrimas sodas, dalį ploto sudarė ganyklos. Nors sunkiųjų darbų kalėjimo skyrius skamba gana griežtai, visgi kalinių kasdieniniai darbai mažai kuo skyrėsi nuo ūkio samdinių. Pienu ir kita žemės ūkio produkcija Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas apsirūpino pats – kaliniai buvo maitinami tuo, ką patys užsiaugindavo. Likusią produkciją parduodavo. Nuo 1930 metų Kauno IX forto sunkiųjų darbų kalėjimo skyriuje imti kalinti politiniai kaliniai (daugiausia – draudžiamos komunistų partijos atstovai), o nuo 1934 metų kalintos ir moterys. IX forte vienu metu galėjo kalėti iki 240 kalinių, nors paprastai būdavo mažiau, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje nesiekdavo nė šimto.

IX fortas – Sovietų Sąjungos represinės struktūros rankose

1940 metų birželio 15 dieną Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, o Kauno IX forto sunkiųjų darbų kalėjimo skyriuje kalėję politiniai kaliniai atsidūrė laisvėje ir netgi dėmesio centre. Kauno IX forte kalėjusi komunistų „grietinėlė“ – Antanas Sniečkus, Motiejus Šumauskas, Kazys Preikšas ir kt. – papildė Lietuvoje kuriamų valstybės valdymo organų gretas. Pačiame Kauno IX forte įsikūrė sovietinių okupantų represinė struktūra – Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD). IX fortas buvo paverstas tarpine politinių kalinių persiuntimo stotele. Tik politiniais kaliniais laikyti jau nebe komunistų partijos nariai, bet Lietuvos šviesuomenė: mokytojai, kariškiai, žurnalistai ir kiti sovietinei okupacijai nepritariantys asmenys. Iš Kauno IX forto šie žmonės buvo siunčiami į įvairias GULAG’o archipelago zonas. „Liaudies priešų“ tolesniam deportavimui sutrukdė prasidėjęs Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karas. Sovietai atsitraukdami žiauriai nukankino ir išžudė daugybę politinių kalinių Lietuvoje (Pravieniškėse, Rainiuose ir kt.). Tuo tarpu Kauno IX fortą saugojusi sargyba netikėtai pabėgo palikusi kamerose užrakintus kalinius. Vienas iš vietinių kalėjimo prižiūrėtojų grįžęs išleido į laisvę pasmerktuosius. Dalis paleistųjų suskubo bėgti į miestą, tačiau nesėkmingai – besitraukianti raudonoji armija juos sušaudė prie Žemaičių plento.

IX fortas – masinių žudynių vieta

1941 metų birželio pabaigoje nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, prasidėjo tamsiausias Kauno IX forto istorijos puslapis. Per trejus metus Kauno IX forte nužudyta apie 50 tūkstančių žmonių: apie 30 tūkstančių žydų, taip pat lietuvių, lenkų, rusų ir kitų tautybių žmonių. Žydų pogromai laikinojoje sostinėje prasidėjo vos nacistinės Vokietijos kariuomenei užėmus Kauną – birželio 25–26 dienomis. Pirmieji organizuoti žydų šaudymai vykdyti VII forte 1941 metų birželio pabaigoje ir truko visą liepos mėnesį. Kiek mažiau nei po mėnesio Vilijampolėje įsteigtas Kauno žydų getas. Visų miesto žydų koncentravimas vienoje vietoje turėjo užtikrinti ne tik lengvą kontrolę bei išnaudojimą priverstiniam darbui, bet ir laipsnišką bendruomenės naikinimą. 1941 metų spalio 28–29 dienomis Kauno gete įvykdyta Didžioji akcija: spalio 28 dieną buvo atrinkta 9200 (iš 27 000) žmonių, pasmerktieji spalio 29 dieną atvaryti į IX fortą ir šalia esančiame lauke sušaudyti. Tame pačiame lauke atgulė ne tik Kauno, bet ir Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Čekoslovakijos žydai. Dauguma užsieniečių buvo atvežti ir sušaudyti 1941metų lapkričio–gruodžio mėnesiais, o paskutinioji didelė grupė Prancūzijos piliečių – 1944 metų gegužę. 1943 metų antrojoje pusėje, po reikšmingų nacistinės Vokietijos karinių nesėkmių Rytų fronte, suskubta slėpti karo nusikaltimų įkalčius – masinių žudynių vietose imta naikinti palaikus. Ne išimtis buvo ir Kauno IX fortas. Čia dirbusi palaikų naikinimo komanda suvokė, kad naciams gyvi liudytojai nereikalingi, taigi jie nusprendė pabėgti. 1943 metų gruodžio 25 dieną 64 žmonių grupei pavyko pabėgti iš IX forto. Šių žmonių dėka nacistinei Vokietijai nepavyko visiškai nuslėpti nusikaltimo masto. 1944 metų liepos 15 dieną Kauno žydų getas buvo likviduotas. Didžioji dalis Lietuvos žydų bendruomenės buvo sunaikinta. Nacistinės Vokietijos kariai pasitraukė iš Kauno, tačiau jų vietą užėmė raudonoji armija.

IX fortas – muziejus ir memorialinis kompleksas

Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje (1944–1947 metais) fortu naudojosi NKVD represinė struktūra, vėliau patalpos pritaikytos maisto produktams sandėliuoti. 1958 metų liepos 9 dieną LSSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą „Dėl revoliucijos istorijos muziejaus organizavimo Kaune, IX forto teritorijoje“, grįstą siekiu „įamžinti lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų bei vokiškųjų fašistinių okupantų teroro aukų atminimą“. Kitaip tariant, naujai įkurtame muziejuje turėjo būti pateiktas sovietine ideologija paremtas istorijos pasakojimas. 1959 metų gegužės 30 dieną įvyko iškilmingas muziejaus atidarymas. XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje pradėti memorialinio komplekso statybų darbai. 1984-ųjų birželio 15-ąją lankytojams atvertas Kauno IX forto memorialinis kompleksas, pasipildęs naujuoju ekspozicijų pastatu (architektai: Gediminas Baravykas ir Vytautas Vielius), administracijos pastatu, pasivaikščiojimo takais ir 32 metrų aukščio monumentu nacizmo aukoms atminti (skulptorius Alfonsas Vincentas Ambraziūnas). Memorialinis kompleksas su integralia muziejaus dalimi ir toliau pasitarnavo sovietinės propagandos plėtojimui, kol 1988 metais jį pasiekė Lietuvos valstybingumo atkūrimo nuotaikos. Ekspozicijos pradėtos keisti siekiant parodyti abiejų – nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos – okupacijų žiaurumus, pristatant represijų ir rezistencijos temas.