Virtualios parodos - Kauno IX forto muziejus

Tremties kasdienybė

Trėmimai – vienas iš skaudžiausių Lietuvos Respublikos istorijos laikotarpių, kai Lietuvos piliečiai prievarta buvo iškeldinti iš savo namų ir išvežti į atšiauriausius Rusijos rajonus. Masinis Lietuvos piliečių trėmimas prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. ir tęsėsi iki 1953 m.Pagrindinis sovietų okupacinės valdžios tikslas buvo sunaikinti Lietuvos suverenumą, gimtąją kalbą, religiją ir patriotizmą.Šios represijos buvo nukreiptos ne į pavienių žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka.Siaubingos trėmimų akimirkos visam gyvenimui įsirėžė į žmonių sąmonę, paliko gilius randus jų širdyse. Netikėtai dešimtys tūkstančių lietuvių iš gimtojo krašto pateko į tolimas, mažai žmonių gyvenamas vietas. Čia buvo visiškai kita – kartais nuostabiai graži, bet atšiauri supanti gamta, svetima aplinka, kitos kultūros ir mentaliteto žmonės su savo kalba ir papročiais. Prievarta buvo pakeistas tūkstančių žmonių įprastas gyvenimo būdas bei užsiėmimas. Inteligentai buvo priversti dirbti jiems svetimą, dažniausiai fizinį, darbą. Lietuviai ūkininkai tapo miško kirtėjais, statybininkais, žvejais, fabrikų darbininkais. Į atšiauriausias Sibiro sritis ištremtieji kentė šaltį, badą, ligas, gimtinės ilgesį, artimų žmonių netektis, bet nepalūžo. Visa tai ištverti padėjo malda, susitelkimas, santarvė ir geranoriškumas aplinkiniams.

Plačiau

Virtualios parodos

Karo randai Kauno tvirtovės fortuose

XIX–XX a. sandūra ženklino naują artilerijos evoliucijos etapą. Technologinė pažanga ir pramoniniai didžiųjų Europos valstybių pajėgumai privedė prie ambicingų ginklavimosi varžybų, kurių atomazga tapo Pirmasis pasaulinis karas. Vokietijos imperija skyrė ypatingą dėmesį sunkiajai apsiausties artilerijai.Priešininkų – Prancūzijos, Belgijo, Rusijos – pasieniuose buvo pastatytos modernios tvirtovės, kurių šturmas be sunkiųjų pabūklų palaikymo negalėjo sulaukti pergalingos baigties. Vienos stipriausių Rusijos imperijoje, Kauno tvirtovės puolimui 1915 m. rugpjūčio mėnesį Vokietijos kariuomenės 10-osios armijos XL rezervinis korpusas pasitelkė 210, 280, 305 bei 420 mm kalibro sunkiuosius pabūklus.Intensyvaus apšaudymo pasekmės Kauno tvirtovės pirmajame gynybos skyriuje buvo pražūtingos tiek gynėjams, tiek įtvirtinimams. Svarbiausiais taikiniais tapo mūriniai I, II ir III fortai statyti XIX a. devintajame dešimtmetyje. Nors praėjus dešimtmečiui jie buvo modernizuoti įvedant visiškai naujus betono fortifikacinius elementus bei sustiprinant buvusias mūro perdangas – tačiau fugasinių sviedinių efektyvus ardomasis poveikis išryškino XIX a. pabaigos fortifikacijos silpnumą.Parodoje išskiriamos dvi potemės: 1) Vokietijos imperijos sunkioji artilerija, dalyvavusi Kauno tvirtovės šturme; 2) sugriovimai Kauno tvirtovės I, II ir III fortuose. Dalis fotonuotraukų visuomenei pristatomos pirmą kartą.Parodos rengėjas – Kauno IX forto muziejaus Kauno tvirtovės skyrius

Plačiau

Virtualios parodos

Betonu alsuojantis brutalizmas ir istorinė atmintis, liudijanti brutalumą

Geometrizuotos formos, grubūs paviršiai, išryškinantys natūralias statybines medžiagas – pagrindiniai bruožai apibūdinantys architektūros kryptį – brutalizmą. XX a. 6–8 dešimtmečių architektūroje klestėjusio brutalizmo pavadinimas siejamas su pastatų išorinio paviršiaus apdailos technologija – neapdorotu betonu [pranc. béton brut]. Skulptorius Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, architektai Vytautas Vielius ir Gediminas Baravykas įkvėpti brutalizmo stiliaus sukūrė Kauno IX forto memorialinį kompleksą, kuris iki šių dienų įamžina nacizmo aukų atminimą. Kuriant memorialinį kompleksą šalia IX forto žema betonine tvorele pažymėta masinių žudynių vieta, pastatytas monumentas nacizmo aukoms atminti, memorialinis muziejus [dabar Okupacijų ekspozicija], administracijos pastatas bei nutiestas visus šiuos objektus jungiantis takas. Statinių architektūroje naudota šiurkšti gelžbetonio masė, kurios paviršiui suteikta medžio lentų faktūra. Monumentą nacizmo aukoms atminti sudaro trijų skulptūrinių grupių kompozicija. Masyvios skulptūros svyra viena link kitos, susikryžiuoja, susipina. Jose – grubios, tvirtos figūros, sielvarto iškankinti ir ryžto kupini veidai. Žemiausia skulptūrinė grupė simbolizuoja skausmą – vaizduojami sukniubę bejėgiai žmonės, nacių ir jų bendrininkų brutalumo aukos, artimųjų netektis. Kita skulptūrinė grupė simbolizuoja viltį, pečiais suremtus žmones, trokštančius išsiveržti iš mirties. Aukščiausia centrinė skulptūrinė grupė simbolizuoja išsilaisvinimą – vaizduojamas galingas figūrų srautas, kylantis prieš smurtą ir terorą, ir išsivaduojantis iš priespaudos.Memorialinio muziejaus pastato architektūra simbolizuoja nuo dešimčių tūkstančių nužudytų žmonių skausmo suaižėjusią žemę. Pastato viduje aiškiai atpažįstami ...

Plačiau

Virtualios parodos

Lietuvos laisvės ženklai prie Laptevų jūros 1989 m.

1989 m. vasario 16 d. vakarą Kauno muzikiniame teatre Sąjūdis skelbė Lietuvos politinės nepriklausomybės deklaraciją, o viena Lietuvos jaunimo grupė pasiryžo pastatyti keturis paminklus sovietinio genocido aukoms atšiauriausioje tremties vietoje – Lenos upės deltos salose.Pokalbiai apie tremtis ir lagerius net šeimose buvo labai lakoniški. Dalios Grinevičiūtės prisiminimais susprogdinta tyla apie tremtį prie Laptevų jūros – mažai ką pakeitė. Sovietinio saugumo ausys ir akys buvo mokyklose, universitetuose, darbovietėse, vidaus ir užsienio kelionių turistinėse grupėse, lėktuvuose ir netgi šeimose. Už antisovietinę veiklą grėsė priverstinis dalyvavimas vis dar rusenančiame Afganistano kare arba darbas likviduoti Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius.Pasiruošimas paminklų statybai truko 20 savaičių. Reikėjo išspręsti aibę įvairiausių problemų, parengti dešimtis dokumentų, gauti oficialius leidimus statyti paminklus pasienio zonoje karinės bazės teritorijoje. Lietuvoje visai nesiafišuodamos paminklų statybos projektą parėmė 28 organizacijos. Galima sakyti, kad sudėtinėmis paminklų dalimis tapo ir paminklų bei pamatų projektai, ir Justino Marcinkevičiaus žodžiai paminkliniams užrašams, ir titano vamzdžiai, ir lėktuvas, ekspedicijos dalyvius nuskraidinęs prie Lenos, ir darbams vykdyti reikalingi drabužiai, darbo įrankiai, konservų stiklainiai, kitas dalyvių maistas, ir net spiritas, vaistai, dezinfekavimo priemonės, valčių varikliai, benzopjūklai, kiekviena nemokamai suteikta radijo ar televizijos eterio ar neapmokestinta telefoninio pokalbio minutė, taip pat – nebesuskaičiuojamos paramos lėšos. Tuo metu visi suprato, kad paminklai būtinai ...

Plačiau

Virtualios parodos

Težydi

Mokinių atvirukai tremtiniamsVasaros spalvos, gyvybės alsavimas, gėrio žiedas, šiltas apkabinimas, nuoširdus žodis…Visa gali tilpti viename piešinyje. Kauno Veršvų gimnazijos moksleiviai artėjant 2022 m. Gedulo ir vilties dienai kūrė tremtiniams skirtus atvirukus. Dėkingumo, pagarbos ir širdingų linkėjimų kupinus darbus įkvėpė žydėjimo tema. Gimnazistai susitelkė į tą žydėjimo prasmę, kuri jiems atrodo artima, – gi žydėti gali ne tik gamta, bet ir vertybės: gėris, gyvybė, meilė, tvirtybė… Visus sukurtus atvirukus moksleiviai įteikė tremtinių bendruomenei Gedulo ir vilties dienai paminėti skirtame renginyje, kuris 2022 m. birželio 14 d. vyko Kauno IX forto memorialiniame komplekse. Moksleivius ruošė Kauno Veršvų gimnazijos dailės mokytoja Nelė Jurgelionienė ir Tolerancijos ugdymo centro koordinatorė, istorijos mokytoja Diana Murauskienė.

Plačiau

Virtualios parodos

Tiesa padarys jus laisvus, Jn 8. 32

Paroda apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ (toliau „LKB Kronika“) pirmojo numerio pasirodymas 1972 m. sutapo su Romo Kalantos susideginimu Kaune, Muzikinio teatro sodelyje, ir po to vykusiomis masinėmis jaunimo eitynėmis Laisvės alėjoje.Pirmasis leidinio redaktorius iki arešto 1983 m. buvo kunigas (dabar kardinolas) Sigitas Tamkevičius. Vėliau leidybą perėmė kunigas Jonas Algimantas Boruta. Vyskupas (vėliau kardinolas) Vincentas Sladkevičius pasiūlė leidinį pavadinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ ir suteikė jam Bažnyčios palaiminimą.„LKB Kronika“ ‒ kuklus, rašomąja mašinėle spausdintas ir elektrografiniu būdu daugintas leidinys. Tekstai glausti, ne visada lengvai įskaitomi. 17 metų pogrindyje leistas metraštis pasauliui skelbė tiesą apie sovietinės valdžios vykdomą kitaminčių persekiojimą, diskriminaciją, tikrąją Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, į dienos šviesą kėlė neteisingus valdžios pareigūnų poelgius. Leidinio redagavimas buvo vienas pavojingiausių užsiėmimų okupuotoje Lietuvoje. Valstybės saugumo komitetas „LKB Kronikos“ leidėjams ir platintojams 1972 m. užvedė baudžiamąją bylą Nr. 345. „LKB Kronikos“ publikacijų turinys skleidė moralinę tvirtybę, drąsino tautiečius nebijoti persekiojimų ir ginti savo teises.Šis Lietuvos katalikų pogrindžio leidinys Vakarus pasiekdavo mikrofilmais. Susukta juostelė buvo dedama į dantų pastos tūbelę ar į veido pudros dėžutę, vyniojama į saldainio popierėlį. Persekiojamos tautos religinių ir tautinių įvykių dokumentas, slapta pasiekęs Vakarus, griovė sovietinę propagandą apie socialistinės sistemos humaniškumą, prisidėjo prie Sąjūdžio sukūrimo ir Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo.„LKB Kronika“ – tautos istorinės sąmonės ...

Plačiau