Žemaičių plentas 73, Kaunas | 
1989 m. vasario 16 d. vakarą Kauno muzikiniame teatre Sąjūdis skelbė Lietuvos politinės nepriklausomybės deklaraciją, o viena Lietuvos jaunimo grupė pasiryžo pastatyti keturis paminklus sovietinio genocido aukoms atšiauriausioje tremties vietoje – Lenos upės deltos salose.
Pokalbiai apie tremtis ir lagerius net šeimose buvo labai lakoniški. Dalios Grinevičiūtės prisiminimais susprogdinta tyla apie tremtį prie Laptevų jūros – mažai ką pakeitė. Sovietinio saugumo ausys ir akys buvo mokyklose, universitetuose, darbovietėse, vidaus ir užsienio kelionių turistinėse grupėse, lėktuvuose ir netgi šeimose. Už antisovietinę veiklą grėsė priverstinis dalyvavimas vis dar rusenančiame Afganistano kare arba darbas likviduoti Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius.
Pasiruošimas paminklų statybai truko 20 savaičių. Reikėjo išspręsti aibę įvairiausių problemų, parengti dešimtis dokumentų, gauti oficialius leidimus statyti paminklus pasienio zonoje karinės bazės teritorijoje. Lietuvoje visai nesiafišuodamos paminklų statybos projektą parėmė 28 organizacijos. Galima sakyti, kad sudėtinėmis paminklų dalimis tapo ir paminklų bei pamatų projektai, ir Justino Marcinkevičiaus žodžiai paminkliniams užrašams, ir titano vamzdžiai, ir lėktuvas, ekspedicijos dalyvius nuskraidinęs prie Lenos, ir darbams vykdyti reikalingi drabužiai, darbo įrankiai, konservų stiklainiai, kitas dalyvių maistas, ir net spiritas, vaistai, dezinfekavimo priemonės, valčių varikliai, benzopjūklai, kiekviena nemokamai suteikta radijo ar televizijos eterio ar neapmokestinta telefoninio pokalbio minutė, taip pat – nebesuskaičiuojamos paramos lėšos. Tuo metu visi suprato, kad paminklai būtinai turi būti pastatyti.
Baigiamajame paminklų statybos Lenos deltoje etape, kuris truko 5 savaites, ekspedicijos dalyviams iš Lietuvos padėjo 6 Jakutijos organizacijos suteikdamos reikiamas statybines medžiagas ir transportą. Ekspedicijos dalyviai, paminklų dalys, darbo priemonės, maistas, drabužiai ir kiti reikmenys gabenti lėktuvais, sraigtasparniais, baržomis, žvejybiniais kateriais, valtimis („kungasais“), visureigiais, savivarčiais, traktoriais.
Tik spėję sugrįžti, ekspedicijos dalyviai susikabino rankomis Baltijos kelyje. Tada nepalyginamai labiau už paminklų statymą rūpėjo Lietuvos nepriklausomybė. Todėl publikacijos ir kita aktuali informacija apie Lietuvos laisvės ženklus Laptevų jūroje ilgą laiką nebuvo afišuojama. Tik dabar, prabėgus trisdešimčiai metų, ši tema tampa ypač svarbia tiems, kurie domisi tragiška tautos istorija ir nori suvokti masinių Lietuvos gyventojų tremčių reikšmę.
