Trėmimai – vienas iš skaudžiausių Lietuvos Respublikos istorijos laikotarpių, kai Lietuvos piliečiai prievarta buvo iškeldinti iš savo namų ir išvežti į atšiauriausius Rusijos rajonus. Masinis Lietuvos piliečių trėmimas prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. ir tęsėsi iki 1953 m.

Pagrindinis sovietų okupacinės valdžios tikslas buvo sunaikinti Lietuvos suverenumą, gimtąją kalbą, religiją ir patriotizmą.

Šios represijos buvo nukreiptos ne į pavienių žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka.

Siaubingos trėmimų akimirkos visam gyvenimui įsirėžė į žmonių sąmonę, paliko gilius randus jų širdyse. Netikėtai dešimtys tūkstančių lietuvių iš gimtojo krašto pateko į tolimas, mažai žmonių gyvenamas vietas. Čia buvo visiškai kita – kartais nuostabiai graži, bet atšiauri supanti gamta, svetima aplinka, kitos kultūros ir mentaliteto žmonės su savo kalba ir papročiais. Prievarta buvo pakeistas tūkstančių žmonių įprastas gyvenimo būdas bei užsiėmimas. Inteligentai buvo priversti dirbti jiems svetimą, dažniausiai fizinį, darbą. Lietuviai ūkininkai tapo miško kirtėjais, statybininkais, žvejais, fabrikų darbininkais. Į atšiauriausias Sibiro sritis ištremtieji kentė šaltį, badą, ligas, gimtinės ilgesį, artimų žmonių netektis, bet nepalūžo. Visa tai ištverti padėjo malda, susitelkimas, santarvė ir geranoriškumas aplinkiniams.