Žemaičių plentas 73, Kaunas | 
XIX–XX a. sandūra ženklino naują artilerijos evoliucijos etapą. Technologinė pažanga ir pramoniniai didžiųjų Europos valstybių pajėgumai privedė prie ambicingų ginklavimosi varžybų, kurių atomazga tapo Pirmasis pasaulinis karas. Vokietijos imperija skyrė ypatingą dėmesį sunkiajai apsiausties artilerijai.
Priešininkų – Prancūzijos, Belgijo, Rusijos – pasieniuose buvo pastatytos modernios tvirtovės, kurių šturmas be sunkiųjų pabūklų palaikymo negalėjo sulaukti pergalingos baigties. Vienos stipriausių Rusijos imperijoje, Kauno tvirtovės puolimui 1915 m. rugpjūčio mėnesį Vokietijos kariuomenės 10-osios armijos XL rezervinis korpusas pasitelkė 210, 280, 305 bei 420 mm kalibro sunkiuosius pabūklus.
Intensyvaus apšaudymo pasekmės Kauno tvirtovės pirmajame gynybos skyriuje buvo pražūtingos tiek gynėjams, tiek įtvirtinimams. Svarbiausiais taikiniais tapo mūriniai I, II ir III fortai statyti XIX a. devintajame dešimtmetyje. Nors praėjus dešimtmečiui jie buvo modernizuoti įvedant visiškai naujus betono fortifikacinius elementus bei sustiprinant buvusias mūro perdangas – tačiau fugasinių sviedinių efektyvus ardomasis poveikis išryškino XIX a. pabaigos fortifikacijos silpnumą.
Parodoje išskiriamos dvi potemės: 1) Vokietijos imperijos sunkioji artilerija, dalyvavusi Kauno tvirtovės šturme; 2) sugriovimai Kauno tvirtovės I, II ir III fortuose. Dalis fotonuotraukų visuomenei pristatomos pirmą kartą.
Parodos rengėjas – Kauno IX forto muziejaus Kauno tvirtovės skyrius
