Knygos apžvalga 

Kauno IX forto muziejaus bilietų kasoje galima įsigyti Jobsto Bittnerio (Jobst Bittner) knygą „Tylos uždanga“ (2021). Leidinio kaina – 11 Eur. Įžvalgomis apie knygą dalijasi Kauno IX forto muziejaus muziejininkė Greta Ščeliokaitė.

Lengvi potėpiai perskaičius Jobsto Bittnerio „Tylos uždanga“

Muziejininkė Greta Ščeliokaitė

Knygos autorius Jobstas Bittneris yra teologijos mokslų magistras, pastorius, „Gyvybės žygių“ iniciatorius. Pirmasis „Tylos uždangos“ leidimas pasirodė Vokietijoje dar 2011 m. Vertimas lietuvių kalba dienos šviesą išvydo 2021 m. Ši knyga sulaukia pakartotinių leidimų ir vertimų į kitas kalbas, tai leidžia manyti, kad kūrinys visgi turi paklausą, todėl šiek tiek intriguoja. Tiesa, labiau sudomina pati tema apie nacių palikuonių atgailą ir kaip ji pakeitė šeimų, miestų ir tautos likimą.

Kūrinio pavadinimas „Tylos uždanga“ tarsi sufleruoja, kad bus kalbama apie per menką dėmesį ar net tam tikrų temų ignoravimą visuomenėje. Tačiau čia tik ledkalnio viršūnė. Autorius stengiasi išryškinti ne tik tai, kad visuomenėje per mažai dėmesio skiriama holokausto tematikai, bet ir kaip tyla neigiamai paveikia ištisas kartas, bendruomenes ir net tautas. Tylos uždanga čia suprantama kaip užsisklendimas, nenoras pripažinti ir atgailauti dėl padarytų klaidų. Autoriaus teigimu, tai palieka pėdsaką ateities kartose, kurios gali tylos uždangos, lyg kokio prakeiksmo, atsikratyti tik imdamos atgailauti. Savaime suprantama, malda čia tampa nepaprastai svarbi, tačiau, net atsiriboję nuo religinių motyvų, matome autoriaus intenciją priminti žmonėms apie bendražmogiškas vertybes.

Šio kūrinio išskirtinumas yra tas, kad istorija pasakojama iš nusikaltimo vykdytojų pusės. Tai tampa lyg atviru pripažinimu mes žinome, kad suklydome, ir dėl to nepaprastai gailimės. Verta pasidžiaugti, kad ši medalio pusė taip pat sulaukia dėmesio. Pati knyga kiek primena saviugdos leidinį, tad nieko keisto, kad gali būti vertinama dviprasmiškai. Vienai stovyklai tai veikia. Yra žmonių grupė, kuriems reikia dvasinio vadovo, ir jie labai džiaugsis skaitydami, pasisems įkvėpimo ar net noro išsikalbėti, priims kūrinį, kaip vertingą pamoką. Kitai stovyklai priklausantys asmenys nenorės, negalės ar nematys reikalo net bandyti pritaikyti sau. Nei vienos stovyklos atstovo nedrįsčiau smerkti. Kitaip tariant, tai nėra universalus modelis privalantis tikti visiems. Linkčiau vertinti šią knygą kaip autoriaus nuomonę ir jo požiūrį, su kuriuo galima sutikti, dalinai sutikti arba nesutikti išvis. Su dalimi teiginių nesu linkusi sutikti. Vietomis pasigendu tvirtesnio pagrindimo, rėmimosi kitų mokslų tyrimais, o ne tik Šventojo Rašto analize. Nors teigiama, kad knygoje daug istorinio konteksto, psichologijos žinių, tačiau ne viskas pagrįsta istoriniais, psichologiniais ar sociologiniais tyrimais. Vien teiginyje, kad „Lietuva yra viena iš šalių, kuriose antisemitizmas yra stipriausias. Dėl kraujo kaltės šiose šalyse fiksuojamas vidurkį viršijantis savižudybių skaičius, depresija ir slegianti atmosfera“ (Jobst Bittner, p. 210), regimas kiek skubotas išvadų darymas, nesigilinant į kitų sričių specialistų tyrimus. Dažniausiai autorius remiasi Biblija, asmeniniais įsitikinimais ir patirtimi. Taigi pasakojimas vienapusis, nebūtinai atspindintis visą situaciją. Tiesa, kalbant apie istoriškumą tekste, čia puikiai susipažįstame su religijos istorija, krikščionių ir žydų perskyra. Antisemitizmas vertinamas ne kaip „kažkas naujo“, o kaip amžius trunkantis procesas. Sutinku su autoriumi, kad labai svarbu kalbėti apie traumines patirtis, reikia šviesti visuomenę, kad tokie dalykai nesikartotų. Abejingumas tekste yra griežtai smerkiamas. Žvelgdama į dabartinį Europos kontekstą, manau, kad abejingumas gali būti vertinamas net kaip savotiškas kolaboravimas su priešu. Tikiu, kad tai, kaip šioje knygoje tvirtai pasisakoma prieš antisemitizmą ir abejingumą, turėtų skatinti susimąstyti apie pilietiškumo, empatijos ir atjautos svarbą. Pamaitinti alkstantį turėtų būti svarbu bet kokios konfesijos atstovui. Visgi, knygoje labai kliūva tai, kad absoliutinamas lietuvių kolaboravimas nacių režimui. Niekaip negalime paneigti vietinių gyventojų indėlio vykdant žiaurius nusikaltimus, tačiau lygiai taip pat negalime paversti visų to meto gyventojų nusikaltėliais. Ypač turint omenyje, kokiomis sąlygomis dalis žmonių gebėjo vadovautis sąžine ir padėti nuskriaustiesiems. Pasaulyje nėra tik juoda ir balta. Virš 900 lietuvių buvo pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, tad teigti, kad visi buvo tik blogi, mažų mažiausiai būtų siauras požiūris.

Skaitydama daug kartų purčiau galvą, stebėjausi ir svarsčiau, buvau paskatinta permąstyti savo vertybes. Visgi manęs neįtikino atsakomybės už praeities kartas nešimas. Žmonėms turėtų būti apmaudu dėl kruvinų įvykių, bet kaip jie gali prisiimti atsakomybę už tai, kas įvyko, kai jie net nebuvo gimę? Perskaičius šią knygą, belieka palinkėti visiems nepamiršti laiku atsiprašyti, kad to netektų daryti jūsų vaikams ar anūkams. O dar svarbiau, stenkimės tapti neabejingais piliečiais, kad atgailauti būtų mažiau už ką.